Nuo ko firefox gali veikti lėčiau

„Mozilla“ praneša, nuo kokių „Firefox“ papildinių naršyklė veikia lėčiausiai

Net ir po „Firefox 4“ išleidimo nenutilo kalbos apie naršyklės „lėtas apsukas“. Viena iš gana lėto veikimo teorijų yra tai, kad kalti įvairūs papildiniai ir naršyklės priedai. To neneigia ir pati „Mozilla“ kompanija – nuo šiol detalią informaciją apie „Firefox“ darbą lėtinančius papildinius galėsime gauti tiesiai iš naršyklės gamintojų. Tam yra sukurtas specialus puslapis „Addons performance“, kuriame aiškiai parodoma papildinių daroma žala naršyklės užsikrovimo ir veikimo greičiui. „Mozilla“ žada šiuos duomenis nuolat stebėti ir atnaujinti, kad vartotojai galėtų spręsti, kokius papildinius įsidiegti ar pašalinti. Taip pat patariama pašalinti visus retai naudojamus priedus. Įdomu, kokie gi priedai labiausiai apkrauna naršyklę? Kaip matome, pirmoje vietoje yra vertimus atliekantis papildinys „FoxLingo“, tačiau pagal rodiklius nuo jo neatsilieka ir populiarusis „Firebug“. Kita vertus, tinklalapių kūrėjams jis suteikia fantastiškas galimybes darbui su HTML, CSS ir JavaScript elementais, tad jie veikiausiai pasiruošę paaukoti šiek tiek naršyklės greičio. Ironiška, bet vienas naršyklės darbą smarkiai lėtinančių papildinių yra „FastestFox“ – įrankis, skirtas naršymui pagreitinti…

Reklama

Kompiuterio techninė įranga


Kompiuterio techninė įranga

Kompiuterio techninė įranga loginiu požiūriu yra labai paprasta – bet koks kompiuteris susideda iš šių dalių:

  • procesoriaus, kuris vykdo logines ir programos logikos valdymo komandas,
  • atminties, kurioje saugoma vykdomoji programa (ne programos failas, o vykdomų procesoriaus komandų rinkinys) bei įvairūs jos vykdymo metu naudojami duomenys,
  • [[duomenų greitkeliai, kuria perduodami duomenys tarp procesoriaus ir atminties,
  • išorinių įrenginių, skirtų duomenų įvedimui ir išvedimui (bei papildomai funkcijai – saugojimui).

Paskutiniai iš minėtų įrenginių būna labai įvairūs ir dažnai sudaro daugiau, nei 80 procentų kompiuterio kainos. Tipiški išoriniai įrenginiai:

  • kietasis diskas
  • klaviatūra
  • pelė (kompiuterio)
  • monitorius
  • vaizdo plokštė
  • garso plokštė
  • mikroschemų rinkinys
  • IDE kontroleris

Duomenų magistralė kai kada irgi priskiriama išoriniams kompiuterio įrenginiams, tačiau, skirtingai nuo daugumos kitų, yra praktiškai neatskiriama kompiuterio dalis, tam tikru būdu egzistuojanti net tada, kai kompiuteris neturi jokios atminties, išskyrus procesoriaus registrus. Kai kuriose kompiuterių realizacijose atmintis irgi galėjo veikti, kaip atskiras kompiuterio įrenginys, tačiau tokios kompiuterių realizacijos nepapilto.

Konstrukcija

Tipiškas asmeninis kompiuteris susideda iš dėžės („sisteminio bloko“), kurioje yra motininė plokštė (kartais dar vadinama sistemine ar pagrindine plokšte) bei maitinimo blokas. Dažniausiai kaip atskiri įrenginiai, prie kompiuterio jungiami:

  • Monitorius
  • Klaviatūra
  • Pelė
  • Spausdintuvas
  • Skaitytuvas (skeneris)

Funkciškai viena iš svarbiausių kompiuterio dalių būna motininė plokštė, kuri atlieka dvi funkcijas:

  • Turi savyje įmontuotus daugelį (dešimtis ar šimtus) paprastesnių įrenginių (garso kortą, tinklo kortą, IDE kontrolerį ir t. t.)
  • Veikia kaip konstrukcinis radijo montažo pagrindas: į ją (per specialius lizdus) įjungiami procesorius, atmintis, video korta, laidai išorinių įrenginių (diskų, spausdintuvų, monitorių) pajungimui ir pan.

Periferinė įranga

Periferine įranga dažniausiai vadinami įrenginiai, kurie yra ne kompiuterio dėžėje („sisteminiame bloke“), o jo išorėje, nors architektūros požiūriu dauguma viduje esančių įrenginių niekuo nesiskiria: pvz., kietasis diskas yra toks pat duomenų įvedimo/išvedimo įrenginys, kaip ir spausdintuvas. Kai kurie periferiniai įrenginiai, tokie, kaip klaviatūra ar monitorius, yra tiesiog būtini, kiti – reikalingi tik specialistams (pvz., elektroniniai mikroskopai). Šiais laikais daugelis įprastų namų apyvokos daiktų, pvz., telefonas, televizorius, fotoaparatas gali būti prijungti prie kompiuterio ir veikti, kaip periferiniai įrenginiai.

Kompiuterio dalys

Kompiuterio dalims galima priskirti visus įrenginius, esančius kompiuterio dėžės („sisteminio bloko“) viduje:

  • Pagrindinės dalys:
    • Motininė plokštė
    • Procesorius
    • Atmintis (kompiuterio)
    • Maitinimo blokas
  • Kompiuteriuidažniausiai būtinos dalys:
    • Kietasis diskas
    • Video plokštė
    • Tinklo plokštė
    • Garso plokštė
  • Įvairios papildomos dalys
  • Flešas ir taip toliau

Kompiuterio priedai

Kompiuterio priedai – įrenginiai, kurie paprastai būna jungiami prie kompiuterio (dalis – kaip išoriniai įtaisai, dalis – kaip įtaisai, esantys dėžės viduje), pvz.:

  • Kompiuterio valdymo įrenginiai (duomenų įvedimo/išvedimo įrenginiai, naudojami kompiuteriuivaldyti):
    • Monitorius
    • Klaviatūra
    • Pelė (kompiuterio)
  • Duomenų įvedimo įrenginiai:
    • Skaitytuvas
    • Video kamera
    • Biometriniai įrenginiai
    • Kalbos atpažinimo įrenginiai
  • Duomenų išvedimo įrenginiai:
    • Spausdintuvas
    • Projektorius
    • Ploteris
    • Vokalizatorius
  • Duomenų saugojimo įrenginiai:
    • magnetinė juosta,
      • DDS
      • AFK
      • DLT
      • LTO
    • magnetinis diskas,
    • optinis diskas,
      • CD
      • DVD
    • magnetinis optinis diskas,
    • puslaidininkinė atmintis,
    • holografinis diskas,
  • duomenų perdavimo įrenginiai:
    • Modemas
    • IrDA jungtis
    • Bluetooth jungtis
    • USB.

Kompiuterio samprata

Kompiuteris kaip skaičiavimo priemonė (prietaisas)

Žodis kompiuteris (angl. computer) kilęs iš žodžio skaičiuoti. XVIII-XIX a. matematines lenteles (logaritmų ir trigonometrinių funkcijų) sudarinėjo ištisos matematikų komandos naudodamos primityvias priemones. Kadangi tie žmonės atlikdavo skaičiavimus, juos vadino kompiuteriais. Šiuo terminu įvardijama pareigybė vis dar egzistavo ir XX a. penktajame dešimtmetyje.

Šiuolaikiniai kompiuteriai naudojami ne tik skaičiavimams atlikti, tačiau daugelio programų veikimo pagrindas – matematiniai skaičiavimai, kurie atliekami ir žiūrint filmą ar klausant muzikos.

Kompiuteris kaip programuojamas prietaisas

Šiais laikais kompiuteris dažniausiai suprantamas kaip programuojamas prietaisas. Pirmasis mechaninis programuojamas prietaisas pasirodė dar 1801 m.. Tai buvo Džozefo-Mari Žakardas (Joseph-Marie Jacquard) sukurtos audimo staklės, kurios buvo valdomos perfokortomis. 1834 m. Č. Babidžas aprašė analitinę mašiną. Jone programų ir duomenų įvedimui įvedimui taip pat turėjo būti naudojamos perfokortos. O Babidžo suprojektuota Skirtumų skaičiavimo mašina įrodo, jog jau tuo metu buvo reali galimybė sukurti pirmąjį įtaisą, tenkinantį reikalavimus Tiuringo mašinai.

Kompiuteris kaip programuojamas elektroninis prietaisas

Kompiuteris paprastai įsivaizduojamas kaip programuojamas elektroninis prietaisas. Tokie kompiuteriai buvo pradėti projektuoti XX amžiaus pirmoje pusėje. Pirmieji elektriniai kompiuteriai buvo analoginiai (ne skaitmeniniai) kompiuteriai. Vienas iš pavyzdžių yra vandens integratorius (pagamintas 1936 m.). 1938 m. Konradas Cūzė sukonstravo savo pirmuosius Z serijos kalkuliatorius, kurie turėjo atmintį ir riboto programavimo galimybę. Kalbos kad kompiuteris skleidžia radiaciją yra netiesa.

Kompiuteris kaip prietaisas atitinkantis Tiuringo mašinos aprašymą

A. Turingo darbai turėjo didelę įtaką kompiuterių vystymuisi. 1936 m. jo paskelbtame straipsnyje aprašoma tai kas dabar vadinama Tiuringo mašina – grynai teorinis prietaisas išrastas formalizuojant algoritmo vykdymo terminą.

Šiuolaikiniai kompiuteriai yra atitinkantys Tiuringo mašiną (Turing – complete). Iš esmės tas atitikimas yra riba, skirianti bendrosios – paskirties kompiuterius nuo specialiosios – paskirties (skirtų spręsti tik specifinius uždavinius, kokie buvo ankstesni prietaisai) mašinų. Būtent dėl šios priežasties daug kas atitikimą Tiuringo mašinai laiko kriterijumi beieškant pirmojo arba seniausio kompiuterio. Ir pirmasis išskirtinesnis, atitinkantis Tiuringo mašinos aprašymą, yra 1945 m. Dž. Ekerto ir Dž. Moučlio sukurtas elektroninis kompiuteris ENIAC (Electronic Numerical Integrator and Computer). Kiek anksčiau 1944 m. JAV H. Aikeno pagaminta elektromechaninė skaičiavimo mašina ‘Mark-1’ neatitinka Tiuringo mašinos. Visgi, nepaisant to, kad ENIAC yra pirmasis kompiuteris, suprojektuotas ir naudotas kaip Tiuringo mašina, pirmojo kompiuterio klausimas pagal šį kriterijų išlieka diskutuotinas: Babidžo mechaninės analitinės mašinos projektas buvo pirmasis atitinkantis Tiuringo mašinos kriterijus, o Cūzės Z3 modelis buvo pirmasis veikiantis prietaisas, tenkinantis reikalavimus Tiuringo mašinai (tai įrodyta tik 1998 m., jau po Cūzės mirties).

Kompaktinė plokštelė

Kompaktinė plokštelė arba kompaktinis diskas (angl. Compact Disc, sutrump. CD) – optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti.

Pagal įrašymą CD būna vienkartinis (į CD-ROM diską informacija įrašoma gamykloje, į CD-R diską informaciją vieną kartą gali įrašyti naudotojas) ir daugkartinis (CD-RW) informacijai įrašyti ir ištrinti kelis tūkstančius kartų. Pagal informacijos formatą (failų sistemą) – būna audio diskai – CD-DA ir duomenų diskai – CD-ROM.

Vienkartinis kompaktinis diskas (CD-R) gaminamas iš polikarbamidinio plastiko, kuris dengiamas organinių dažų sluoksniu informacijai įrašyti, šviesą atspindinčiu metalo sluoksniu (pvz., aliuminio lydinio) informacijai skaityti ir apsauginiu sluoksniu.

Daugkartiniame kompaktiniame diske (CD-RW) sluoksnis informacijai įrašyti atskiriamas dielektriko sluoksniais (skirtais informacijos įrašymo metu susidariusiai šilumai sklaidyti).

Skaitmeninė informacija į kompaktinį diską įrašoma štampuotų ar lazeriu išdegintų duobučių pavidalu spiraliniame takelyje. Takelio pradžia yra prie disko centro, pabaiga – palei kraštą. Duobučių gylis ~ 0,12 μm (0,00012 mm), plotis 0,6 μm (0,0006 mm), ilgis 0,9-3,3 μm. Ir skaitomas optiniu kaupikliu arba kompaktinių diskų grotuvu.

Kompaktiniai diskai yra vienpusiai ir įvairaus skersmens: 80 mm (informacijos talpa 180-200 MiB) arba 120 mm skersmens (informacijos talpa 650-900 MiB).

Visų CD grotuvų išėjimuose gaunami analoginiai ir (arba) skaitmeniniai elektriniai signalai. Jie, prireikus, dar dekoduojami išoriniuose įrenginiuose, verčiami analoginiais atskirų garso ir vaizdo kanalų signalais, stiprinami ir siunčiami į atskirų stereokanalų garsiakalbius arba akustines sistemas ir displėjus.

Istorija

Muzikai skirtus kompaktinius diskus (CD-DA) 1978–1979 m. pradėjo kurti Sony ir Philips kompanijos, tačiau, dėl RIAA spaudimo, diskai nebuvo pradėti gaminti iškart: muzikos industrija buvo suinteresuota maksimaliai panaudoti esamus vinilinių plokštelių bei audiokasečių gamybos pajėgumus, taip pat buvo bijoma, kad geri skaitmeniniai įrašai gali būti panaudoti kaip etaloniniai, piratinėms audiokasetėms gaminti.

Masinė CD-DA tipo diskų gamyba prasidėjo 1982–1983 m., tačiau išpopuliarėjo jie tik keleriais metais vėliau. CD-ROM diskų specifikacija paskelbta 1984 m., tačiau dėl to, kad jie buvo neįrašomi, o pačių CD-ROM įrenginių kaina buvo labai didelė, jų gamyba ėmė populiarėti tik apie 1987–1988 m. (pirma kompaktiniuose diskuose platinta programa buvo 1987 m. išleista Microsoft Bookshelf).

Optinių diskų skersmuo ir talpa pasirinkta neatsitiktinai – norėta, kad į kompaktinį diską (CD), sutilptų vienas ilgiausių muzikinių kurinių – Liudviko van Bethoveno „IX simfonija“. CD padarė perversmą pirmiausia muzikos industrijoje, nes buvo daug patogesnis ir tobulesnio garso už vinilinę plokštelę.

„Eee Pad Transformer”

Kompanija „ASUS” pristatė novatorišką planšetinį kompiuterį su prijungiama klaviatūra „Eee Pad Transformer”. Ypač mobiliems vartotojams skirtame įrenginyje veikia „Android 3.0 Honeycomb” operacinė sistema, „Waveshare” grafinė vartotojo sąsaja. Naujasis įrenginys išsiskiria našiu dviejų branduolių „NVIDIA Tegra 2” procesoriumi, į jį įdiegta talpi ličio polimerų baterija, kurios veikimo trukmė – iki 16 val.

Viena įdomiausių „Eee Pad Transformer” komplekto dalių – padėklo (Dock Station) funkciją atliekanti prijungiama klaviatūra. Naująjį planšetinį kompiuterį įstatę į šioje klaviatūroje esančią specialią jungtį, vartotojai gaus tradicinį nešiojamąjį kompiuterį primenantį įrenginį. Šio įrenginio „Chiclet” klaviatūra bei lietimui jautria aikštele galima įvesti tekstinę bei skaitinę informaciją, patogiai valdyti žymeklį.

Iš kitų panašių įrenginių „Eee Pad Transformer” išsiskiria tikrovišku spalvų atkūrimu bei dideliais vaizdo matymo kampais – į šį įrenginį įdiegta IPS technologijos LCD matrica, leidžianti matyti vaizdą iš įvairių kampų. „Eee Pad Transformer” veikia „SRS Sound” erdvinio garso sistema, įdiegtos dvi interneto kameros (5 mln. taškų ir 1,2 mln. taškų), įrengtas „mini-HDMI” prievadas. Kompiuterio svoris – apie 630 gramų.

Naujuoju planšetiniu kompiuteriu galima tiek patogiai naršyti internetą, tiek žiūrėti žiūrėti dinaminius vaizdus, žaisti trimačius žaidimus ar pan. Sklandų kompiuterio darbą užtikrina galingas dviejų branduolių mikroprocesorius. „Eee Pad Transformer” kompiuteryje veikia „G-Sensor” bei šviesai jautrus davikliai, įrengtas giroskopas. Keliauti mėgstantys vartotojai galės įsigyti šio kompiuterio modelį, į kurį įdiegtas GPS imtuvas.

Lietuvoje naujasis planšetinis kompiuteris pasirodys gegužės mėnesį. Numatoma įrenginio kaina – 1799 litai. Oficialusis „Asus“ atstovas Baltijos šalyse – UAB „Acme kompiuterių komponentai”.

Išrinkti „Sony World Photography Awards 2011“ nugalėtojai

Šiandien vieno didžiausių pasaulyje fotografijos konkurso „Sony World Photography Awards 2011“ rengėjai paskelbė atvirosios kategorijos nugalėtojus. Jais tapo 10 fotografų mėgėjų, nurungusių daugiau nei 51 tūkst. paraiškas pateikusių konkurso dalyvių iš 148 šalių.

„Sony World Photography Awards“ apdovanojimuose dalyvauja mėgėjai ir profesionalūs fotografai iš viso pasaulio. Konkursas suburia įvairių fotografijos žanrų – fotožurnalismo, vaizduojamojo meno ir komercinės fotografijos – atstovus. „Šių apdovanojimų tikslas – ne tik parodyti pasauliui geriausius fotografų darbus, tačiau ir apdovanoti talentingiausius fotografus, bei juos paskatinti toliau kurti“, – sakė kompanijos „Sony Europe“ skaitmeninių technologijų viceprezidentas Tatsuya Akashi.

Nugalėtojų nuotraukos bus eksponuojamos Londono meno ir kultūros centre „Somerset House“Pasaulinio fotografijos festivalio metu balandžio 26 – gegužės 22 d.. Fotografijos tai pat bus išspausdintos knygoje „Winner‘s Book“. Kaip teigė Pasaulinės fotografijos organizacijos kūrybos direktorė Astrid Merget, šiemet atvirosios kategorijos dalyvių nuotraukos buvo išties aukštos kokybės ir prilygo profesionalių fotografų nuotraukoms.

„Sony World Photography Awards Open“ konkurse gali dalyvauti kiekvienas, besidomintis fotografija, o laimėtojai išrenkami pagal vienintelę atsiųstą nuotrauką. Šių metų laimėtojus išrinkusi komisija: Francis Hodgson (britų fotografijos kritikas ir vertinimo komisijos pirmininkas), Andrew Saunders (vice prezidentas, „Getty Images“), Joseph Jean Rolland Dubé (vice prezidentas, „iStockphoto“), Yann Salmon-Legagneur (vyriausias „Sony Europe“ rinkodaros direktorius ir Paul Genge („Sony UK“).

Metų fotografo-mėgėjo prizas bus įteiktas balandžio 27 d. per apdovanojimų ceremoniją „Odeon Leicester“ aikštėje Londone. Nugalėtojai pasidalins 12,3 tūkst. litų (5 tūkst. JAV dolerių) piniginį prizą. Ceremonijos metu taip pat bus paskelbti prestižinio „L‘Iris D‘Or /Sony World Photography Awards“ apdovanojimo prizininkai. Šios kategorijos laimėtojams skirtas 61,5 tūkst. litų (25 tūkst. JAV dolerių) prizinis fondas. Visiems konkurso laimėtojams kaip papildomi prizai bus įteikti ir „Sony“ skaitmeniniai SLR fotoaparatai.

„Sony World Photography Awards 2011“ mėgėjų kategorijos nugalėtojai:
• „Veiksmo“ kategorija: Chan Kwok Hung (Honkongas)
• „After Dark“ kategorija: Chumlong Nilkon (Tailandas)
• „Architektūra“: Marek Troszczynski (Lenkija)
• „Menai ir kultūra“: Matt Coppin (Kanada)
• „Mada“: Edina Csoboth (Vengrija)
• „Gamta“: Andiyan Lutfi (Indonezija)
• „Panorama“: Wolfgang Weinhardt (Vokietija)
• „Žmonės“: Raghuranjan Sarkar (Indija)
• „Šypsena“: Carlos Henrique Reinesch (Brazilija)
• „Kelionės“: James Chong (Singapūras)

3D konferencija

Niekas nepaneigs, kad prasidėjo 3D era. Pietų Kalifornijos universiteto technologijos instituto specialistai pristatė technologiją, skirtą 3D konferencijoms:  video srautas nukreipiamas į besisukantį veidrodį ir taip sukuriamas 3D efektas.

Manoma, kad ši sistema atgaivins telekonferencijas, nes ne tik atrodo futuristiškai ir patraukliai, bet ir suteikia galimybę kalbėtojui palaikyti akių kontaktą su auditorija.